Veronica Lazăr

Amžius: 75 metai
Gimimo metai: 1938-10-06 - 2014-05-08
Gimimo vieta: Bucharest, Romania

Veronica Lazăr (1938 m. spalio 6 d. – 2014 m. birželio 8 d.) buvo rumunių kilmės italų aktorė. Lazăr gimė 1938 m. Bukarešte. Ji baigė Karagiale teatro ir kino meno akademiją (kur taip pat įgijo ir psichologijos laipsnį, kurį praktikavo iki 1994 m., daugiausia užsiimdama porų terapija) ir vėliau vaidino Rumunijos teatre [ypač žymus jos vaidmuo pjesėje „Jūs teisūs (jei taip manote)“ 1963–1964 m.]. Ji pabėgo iš gimtosios šalies, kad išvengtų komunizmo, ir galiausiai apsigyveno Italijoje 1965 m. Ji sugebėjo išmokti italų kalbą vos per kelias savaites ir planavo persikelti į JAV ar Izraelį, tačiau buvo sužavėta Romos. Ten ji sutiko ir ištekėjo už italų aktoriaus Adolfo Celi, su kuriuo susilaukė dviejų vaikų – režisieriaus Leonardo Celi ir aktorės Alessandros Celi. Ji debiutavo kine kaip Marlon Brando mirusi žmona Bernardo Bertolucci filme „Paskutinis tango Paryžiuje“ (1972 m.), taip pat pasirodė ir kai kuriuose vėlesniuose režisieriaus filmuose: „Mėnulis“ (1979 m.), „Prislėgto dangaus siaubas“ (1990 m.) ir „Apsiaustas“ (1998 m.). Tarptautiniu mastu Lazăr tikriausiai geriausiai žinoma už demoniškosios Mater Tenebrarum vaidmenį Dario Argento filme „Pragaras“ (1980 m.), taip pat už nelaimingosios Martos vaidmenį Lucio Fulci filme „Anapus“ (1981 m.). Vėliau ji pasirodė Argento filme „Stendhalio sindromas“ (1996 m.) vaidmenyje, kuris buvo pašalintas Šiaurės Amerikos versijoje (nors jos vardas vis tiek figūruoja galiniuose titruose). Kiti jos filmai: Michelangelo Antonioni „Moterų identifikacija“ (1982 m.), „Mano sesuo ir aš“ (1987 m.), „Link vakaro“ (1990 m.), „Princo rankraštis“ (2000 m.) ir „Ginostra“ (2002 m.). Ji turėjo platų karjerą (daugiausia) italų televizijoje, kur dažnai vaidino pagrindinius arba vienus iš pagrindinių veikėjų. Lazăr vaidino pagrindinį vaidmenį 1978 m. ekranizacijoje „Giminingų sielų trauka“, seriale „Džiadžinta“ (1980 m.) ir buvo svarbi 1989 m. BBC miniserialo „Vasaros nuoma“ dalis. Paskutinis jos vaidmuo buvo meiliančios pagrindinio veikėjo Lorenco močiutės vaidmuo Bertolucci filme „Aš ir tu“ (2012 m.). Veronica Lazăr buvo žymi kultūros moteris ir kultūrinė ambasadorė tarp italų ir rumunų kino (pastarąją pareigą ji pradėjo eiti 1989 m.). Ji buvo kalbinė vertėja ir buvo laikoma simboline figūra su apsaugine aura savo tautiečių tiek Italijoje, tiek Rumunijoje. Ji taip pat buvo Itaro meno fondo prezidentė ir padėjo surengti jo 2007 m. retrospektyvą apie rumunų kiną, vykusią Romoje ir Pizoje. Ji aktyviai bendradarbiavo su Teatro Valle aktorystės studentais, dažnai jiems gamindavo valgius namuose ir atnešdavo į teatrą. Ten studentai ją pravardžiavo „Močiute Veronica“. Lazăr taip pat vadovavo ligoninės statybai Malyje per vienerių metų laikotarpį, užsakius Užsienio reikalų ministerijai. Grįžusi į Italiją, ji atsivežė afrikietiškus audinius, statulas ir kilimus, kurių daugelis vis dar buvo jos namuose, kai ji mirė. Lazăr mėgo žaisti kortomis, dalintis su draugais ir ypatingai mylėjo jūrą. Savo laidotuvėse ji norėjo, kad jos 18-metė dukterėčia, jau profesionaliai užsiimanti muzika, grotų „Schindlerio sąrašo“ temą visoje žydų kapinėse Prima Porta, kur ji buvo palaidota. Aukščiau pateiktas aprašymas yra iš Vikipedijos straipsnio apie Veronica Lazăr, pateikto pagal CC-BY-SA licenciją, visą bendraautorių sąrašą rasite Vikipedijoje.