Sean McClory

Amžius: 79 metai
Gimimo metai: 1924-03-08 - 2003-12-10
Gimimo vieta: Dublin, Ireland

Šonas Makloris gimė Dublinyje, Airijoje, bet ankstyvąją gyvenimo dalį praleido Golvėjuje. Jis buvo architekto ir inžinieriaus Hugh Patrick ir buvusios modelio Mary Margaret Ball sūnus. Šonas nusprendė tapti aktoriumi ir prisijungė prie garsaus Dublino „Abbey“ teatro (taip pat žinomo kaip Airijos nacionalinis teatras, atidarytas 1904 m.). Jis kilo karjeros laiptais, vaidindamas tokių autorių kaip William Butler Yeats ir George Bernard Shaw kūrinių inscenizacijose, ir netrukus pradėjo vaidinti pagrindinius vaidmenis daugiausia komedijose (populiariomis daugiausia 1940-ųjų ir 1950-ųjų metų laikotarpiu). Kai po Antrojo pasaulinio karo komedijos pradėjo nykti iš teatro scenų, Makloris nukreipė dėmesį į kiną. 1947 m. pradžioje jis nusprendė šokti į Ameriką ir įsilieti į Holivudą. Jo pirmieji vaidmenys buvo tipiški amerikietiškų filmų personažai – airiškas policininkas, kurį jis vaidino dviejuose „Dick Tracy“ serijos filmuose 1947 m. 1949 m. jis pasirašė trumpalaikę sutartį su „20th Century-Fox“. Iki 1950 m. jis jau pasirodydavo reikšmingesniuose filmuose – nors ir be įtitravimo, ypač filme „Stiklinis žaislynas“ (1950). Per metus Maklorio talentas buvo demonstruojamas įvairiuose nedideliuose vaidmenyse. Johnas Fordas pagaliau pradėjo atranką – kruopštų procesą išrankiam režisieriui – savo seniai suplanuotam filmui „Tylusis žmogus“ (1952) ir pasirinko Maklorį nedideliam, bet ryškiam vaidmeniui, kuriame jis buvo matomas visame filme kartu su Charles B. Fitzsimons, filmo žvaigždės Maureen O'Hara jaunesniuoju broliu, vaidindamas airių kaimietį. Nors dalis aktorių buvo pažįstami „John Ford Stock Company“ nariai, daug vaidmenų atliko tikri airių kaimo gyventojai (filmavimas vyko vietoje) ir įtraukta nemaža dalis „Abbey“ teatro absolventų: broliai Shields (Barry Fitzgerald ir Arthur Shields) ir Jack MacGowran, be O'Hara ir Maklorio. Fordas norėjo, kad jis vaidintų keliuose vėlesniuose jo filmuose, tačiau Maklorio užimtas kino ir televizijos grafikas leido jam priimti vaidmenis tik dar dviejuose Fordo filmuose – „Ilgoji pilka linija“ ir „Šajenų ruduo“. Makloris turėjo kultūringą, neutralų airišką akcentą, kuris puikiai tiko tiek mažojo, tiek didžiojo ekrano pasirodymams, skirtingai nei tokie airių aktoriai kaip Barry Fitzgerald, kurie, nors labai efektyvūs ir mylimi, turėjo storą akcentą, kuris juos amžinai įtvirtino airių vaidmenyse. Dėl to Makloris daug geriau jautėsi amerikietiškoje televizijoje ir nuo 1953 m. turėjo daug įsimintinų vaidmenų, be vaidybos kine pasirodydamas įvairiose TV serialų epizoduose. Tačiau būtent dažni pasirodymai mažajame ekrane leido Makloriui išsiskirti žiūrovų atmintyje, ypač įvairiuose vesternų ir nuotykių serialuose (kuriuose jis vaidino nemažai airių personažų) iki pat 1970-ųjų. Nors 1980-aisiais jis nebuvo toks užimtas kaip 1970-aisiais, vienas vaidmuo, kuriame jis tikrai išsiskyrė, buvo Johno Hustono adaptacijoje airių rašytojo James Joyce garsaus 1907 m. apsakymo „Mirę“ („The Dead“ (1987)), kuri buvo paskutinis jo pasirodymas kine. Maklorio vaidmuo pono Grace nebuvo personažas originaliame apsakyme, bet buvo sukurtas Hustono ir jo sūnaus Tony Hustono, kad Makloriui būtų suteikta galimybė perskaityti viduramžių airių poemos „Jaunasis Donal“, kuri labai efektyviai atspindėjo šio airių šeimos atminimo vaizdavimo nuotaiką.