Marcel Ophüls

Amžius: 97 metai
Gimimo metai: 1927-11-01 - 2025-05-24
Gimimo vieta: Frankfurt am Main, Germany

Marcel Ophuls (vok. Marcel Ophuls; g. 1927 m. lapkričio 1 d.) – vokiečių-prancūzų dokumentinių filmų kūrėjas ir buvęs aktorius, geriausiai žinomas dėl savo filmų „Liūdesys ir gailestis“ bei „Hotel Terminus: Klaus Barbie gyvenimas ir laikai“. Ophuls gimė Frankfurte prie Maino, Vokietijoje, režisieriaus Max Ophüls ir Hildegard Wall šeimoje. 1933 m., po nacių partijos atėjimo į valdžią, šeima persikėlė į Paryžių, Prancūziją. 1940 m. gegužę, Vokietijai įsiveržus į Prancūziją, jie buvo priversti bėgti į Viši zoną, daugiau nei metus slapstėsi, o paskui per Pirenejus persikėlė į Ispaniją, kad galėtų vykti į JAV, kur atvyko 1941 m. gruodį. Marcel lankė Holivudo vidurinę mokyklą, vėliau – Los Andželo Okcidentalio koledžą. 1946 m. trumpai tarnavo JAV kariuomenės teatro dalinyje Japonijoje, o vėliau studijavo Kalifornijos universitete Berklyje. Ophuls tapo Prancūzijos pilietiniu 1938 m., o JAV – 1950 m. Kai 1950 m. šeima grįžo į Paryžių, Marcel tapo Julien Duvivier ir Anatole Litvak asistentu, dirbo prie John Huston filmo „Mulen Ružas“ (1952) ir savo tėvo filmo „Lola Montès“ (1955). Per François Truffaut Ophuls gavo režisuoti epizodą almanacho filme „Meilė dvidešimties“ (1962). Vėliau sekė komercinė sėkmė sulaukęs detektyvas „Banano žievė“ (1964), kuriame vaidino Jeanne Moreau ir Jean-Paul Belmondo. Patyrus finansinius nuostolius, Ophuls perėjo prie televizijos žinių reportažų ir sukūrė dokumentinį filmą apie 1938 m. Miuncheno krizę: „Miunchenas“ (1967). Tada jis ėmėsi tyrinėti Prancūziją nacistų okupacijos metais – taip gimė „Liūdesys ir gailestis“. Nors jam patiko kurti pramoginius filmus, Ophuls tapo žinomas kaip dokumentinio kino kūrėjas, naudojantis būdingai rimtą interviu stilių, kad įtikinamai suderintų skirtingas patirtis. „Pralaimėjimo jausmas“ (1972) nagrinėjo Šiaurės Airiją, o „Teisingumo atmintis“ (1973) – ambicingai lygino JAV politiką Vietname ir nacių žiaurumus. Nesutarimai dėl interpretacijos su prancūzų rėmėjais privertė Ophulsą kontrabanda pervežti filmo kopiją į Niujorką, kur ji buvo rodoma privačiai. Teisiniai ginčai jį nuvylė ir paliko be pinigų, todėl Ophuls ėmėsi dėstytojo veiklos universitetuose. 1970-ųjų viduryje jis pradėjo kurti dokumentinius filmus CBS ir ABC kanalams. Jo pilnametražis dokumentinis filmas „Hotel Terminus: Klaus Barbie gyvenimas ir laikai“ (1988) pelnė Oskarą; vėliau jis sukūrė interviu filmą su dviem aukštais Rytų Vokietijos komunistais „Lapkričio dienos“ (1992) bei apmąstymus apie žurnalistų karo aprėpimą – „Sunkumai, kuriuos matėme“ (1994). Kasmet Amsterdame vykstantis IDFA (Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis) rodo garsaus režisieriaus dešimt mėgstamiausių filmų. 2007 m. Irano režisierius Maziar Bahari į savo dešimtuką įtraukė „Liūdesį ir gailestį“. 2015 m. vasario mėnesį 65-ajame Berlyno tarptautiniame kino festivalyje Ophuls už savo gyvenimo kūrybą gavo „Berlinale Camera“ apdovanojimą.