Juan Calvo

Amžius: 69 metai
Gimimo metai: 1892-05-22 - 1962-03-07
Gimimo vieta: Onteniente, Valencia, Spain

Juanas Kalvas (Juan Calvo) buvo ispanų aktorius. Su kinu jis pradėjo susidurti 1934 m., atlikęs nedidelį vaidmenį Floriano Rejaus (Florián Rey) garso versijos filme „La hermana San Sulpicio“. Karo metu jis dalį laiko vaidino teatro pjesėse nacionalinėje zonoje, tačiau karo pabaigoje paliko sceną, kad visiškai pasinertų į kiną, kurio filmografiją sudaro apie aštuoniasdešimt pavadinimų. 1938 m. jis filmavosi Vokietijos Ufa studijose filme „Suspiros de España“, kurį režisavo Benitas Perochas (Benito Perojo), o kitais metais baigė filmuoti Fernando Delgado filmą „El genio alegre“, kurio filmavimas buvo pradėtas 1936 m., tačiau nutrūko dėl prasidėjusio Pilietinio karo. Po Floriano Rejaus filmo „La Dolores“ filmavimo 1940 m., jis porą sezonų filmavosi tarp Ispanijos ir Italijos, kur išsiskyrė Ladislao Vajda filme „Conjura en Venecia“. Šio dešimtmečio pirmoje pusėje jis taip pat išsiskyrė dar dvejuose šio režisieriaus filmuose – „El testamento del Virrey“ ir „Cinco lobitos“, taip pat Chosė Luiso Saenso de Heredijos (José Luis Sáenz de Heredia) filmuose „Raza“ ir „El escándalo“; Rafaelio Hilio (Rafael Gil) filmuose „Huella de luz“, „El clavo“, „Eloísa está debajo de un almendro“ ir „Tierra sedienta“; Antonio Romano (Antonio Román) filmuose „Boda en el infierno“ ir „Los últimos de Filipinas“ arba Chuano de Orduñjos (Juan de Orduña) filmuose „Tuvo la culpa Adán“ ir „Ella, él y sus millones“. 1946 m. jis persikėlė į Meksiką, kur filmavosi iki 1953 m., nors 1947 m. Madride baigė filmuoti Rafaelio Hilio filmą „Don Quixote de la Mancha“, kur išsiskyrė vaidmeniu Sančo Pansoje (Sancho Panza). Savame astečiškoje kelionėje jis dirbo su kai kuriais tremtyje buvusiais ispanų režisieriais, išsiskirdamas Antonio Mompleto (Antonio Momplet) filme „Bel Ami, la historia de un canalla“ („Bel Ami, niekšo istorija“). Taip pat verta paminėti jo vaidybą Fernando de Fuentes filme „Allá en el rancho grande“. Po filmavimo Miguelio Moraitos (Miguel Morayta) filmuose „La venenosa“, „La virgen desnuda“ ir „El mártir del calvario“ ir galiausiai Fernando Solerio (Fernando Soler) filme „Educando a papá“, jis grįžo filmuotis į Ispaniją, nors šiame etape jis galutinai nustojo kaitinti darbą teatre. Iš jo veiklos ekrane šiame dešimtmetyje išsiskiria Ladislao Vajda filmas „Marcelino, pan y vino“, kuriame jis atliko nepamirštamą vaidmenį veikėju Fray Papilla, už kurį 1955 m. gavo Kino rašytojų rato (Círculo de Escritores Cinematográficos) apdovanojimą – ši organizacija jį apdovanojo ir kitais metais už darbą Berlangos (Berlanga) filme „Calabuch“, kuris tais pačiais metais jam atnešė Nacionalinio pramogų sąjungos (Sindicato Nacional del Espectáculo) apdovanojimą. Jis taipopat filmavosi Vajda filmuose „Aventuras del barbero de Sevilla“, „Tarde de toros“ ir „Mi tío Jacinto“, Berlangos filme „Los jueves, milagro“, taip pat Saenso de Heredijos filmuose „Historias de la radio“ ir „Diez fusiles esperan“. Paskutinį kartą ekrane jis pasirodė 1961 m. Ramono Torrado (Ramón Torrado) filme „Fray Escoba“. Savo ilgoje kinematografinėje istorijoje jis daugiausia buvo vaidmenų taurų rengėjo ir verslininko tipu, dažnai su pasikartojančiu piktų vyro įvaizdžiu, su Havanos cigaru tarp pirštų, nors taip pat buvo įprasta, kad už tos vaidybinės kaukės jam buvo leidžiama parodyti savo gerumą. Tas lengvas būdas buvo jam būdingas. Jis visada išsiskirdavo savo labai asmeniška balso tembru, kurį neabejotinai buvo ugdęs savo teatro darbo metais.