Ivry Gitlis

Amžius: 98 metai
Gimimo metai: 1922-08-22 - 2020-12-24
Gimimo vieta: Haifa, Palestine [now Israel]

Ivris Gitlis (1922 m. rugpjūčio 25 d. – 2020 m. gruodžio 24 d.) buvo izraeliečių virtuozas smuikininkas ir UNESCO Gerosios valios ambasadorius. Jis koncertavo su geriausiais pasaulio orkestrais, tarp kurių Londono filharmoninis orkestras, Niujorko filharmonija, Berlyno filharmonikai, Vienos filharmonikai, Filadelfijos orkestras ir Izraelio filharmoninis orkestras. Jicchakas-Meiras (Izaokas) Gitlis gimė 1922 m. rugpjūčio 25 d. Haifoje, Izraelyje, žydų tėvų, kurie 1921 m. emigravo iš Kamianeco-Podilskio Ukrainoje, šeimoje. Pirmąjį smuiką Gitlis įsigijo būdamas penkerių metų ir pradėjo pamokas pas ponia Velikovska kartu su savo draugu Cvi Zeitlinu. Vėliau jis privačiai mokėsi pas Mirą Ben-Ami, Joseph Szigeti mokinę. Kai jam buvo aštuoneri, ji suorganizavo, kad jis pagrotų Bronisławui Hubermanui, kas paskatino labdaros kampaniją, leidusią jam studijuoti Prancūzijoje. 1933 m. jis su motina atvyko į Paryžių ir pradėjo lankyti pamokas pas Marcel Chailley, pianistės Céliny Chailley-Richez vyrą. Būdamas labai artimas jų šeimai, jis buvo supažindintas su George Enescu ir Jacques Thibaud. Tuo metu jis nusprendė pakeisti savo gimimo vardą (Izaokas) į Ivris. Būdamas 11 metų, Gitlis (Jitlis) įstojo į Paryžiaus konservatoriją į Jules Boucherit klasę ir ją baigė 1935 m. 1938–1940 m. jo mokytojai Paryžiuje buvo George Enescu ir Jacques Thibaud, o Spa mieste Belgijoje ir vėliau Londone – Carl Flesch. 1940 m., Antrojo pasaulinio karo metu, jis išvyko į Londoną, kur pirmiausiai dvejus metus dirbo karo gamykloje, o vėliau buvo paskirtas į Britų armijos menininkų skyrių. Jis surengė daugybę koncertų sąjungininkų kariams ir karo gamyklose. Po karo jis sėkmingai debiutavo su Londono filharmoniniu orkestru ir vėliau grojo su BBC bei visais kitais pagrindiniais Didžiosios Britanijos orkestrais. 1951 m., kaip patarė jo mokytoja Alice Pashkus, jis dalyvavo Long-Thibaud konkurse Paryžiuje, kur užėmė penktąją vietą. Konkurso atrankos etapų metu pasklido gandai, kad jis karo metais pavogė Stradivarijaus smuiką, kas finalo dieną sukėlė skandalą. Praėjus šešeriems metams po Hitlerio žlugimo, būti žydu Prancūzijoje vis dar kėlė diskusijas. Tais pačiais metais Gitlis debiutavo Paryžiuje, surengdamas recitalą Salle Gaveau salėje, kurį rėmė muzikos impresarijus Marcel de Valmalète (1951 m. liepos 9 d.). 1950-aisiais jis persikėlė į Jungtines Valstijas, kur susitiko su Jascha Heifetz. Ten jis atliko keletą turų, kuriuos organizavo Sol Hurok, įskaitant tuos, kuriuos dirigavo Eugene Ormandy (Čaikovskis, Filadelfijoje) ir George Szell (Sibelius, 1955 m. gruodžio 15, 16 ir 18 d. Niujorke). Grįžęs į Europą, 1954–1955 m. jis įrašė Vox leidyklei Bergo (Smuikų koncertas „Angelo atminimui“, kartu su „Kameriniu koncertu“ -Vox PL 8660-, kuris 1954 m. apdovanotas „Grand Prix du Disque“), Čaikovskio, Mendelssohno, Stravinskio (Smuikų koncertas, kartu su „Duo Concertant“) koncertus, o su dirigentu Jascha Horenstein – Bartóko, Brucho ir Sibelijaus koncertus. Jo Bartóko 2-ojo smuikų koncerto ir solinio smuikų sonatos įrašas -Vox PL 9020- 1955 m. gavo Niujorko Herald Tribune apdovanojimą „Metų geriausias įrašas“. ... Šaltinis: Straipsnis „Ivry Gitlis“ iš anglų kalbos Vikipedijos, licencijuota pagal CC-BY-SA 3.0.