Harry Carey

Amžius: 69 metai
Gimimo metai: 1878-01-16 - 1947-09-21
Gimimo vieta: The Bronx, New York City, New York, USA

Henris DeVitas Kėris II (1878 m. sausio 16 d. – 1947 m. rugsėjo 21 d.) buvo amerikiečių aktorius ir vienas iš ankstyviausiųjų nemykčiųjų filmų superžvaigždžių, dažniausiai vaidinęs vesternų herojų. Vienas jo žymiausių vaidmenų – JAV Senato pirmininkas draminiame filme „Ponas Smitas vyksta į Vašingtoną“ (1939), už kurį jis buvo nominuotas Oskarui kaip geriausias antrojo plano aktorius. Jis buvo Hario Kėrio jaunesniojo, taip pat žymaus aktoriaus, tėvas. Gimė Niujorke, jo tėvas buvo Specialiųjų sesijų teisėjas ir siuvimo mašinų kompanijos prezidentas. Užaugo Niujorko Siti Ailende. Lankė Hamiltono karo akademiją ir atsisakė paskyrimo į Vakarų tašką, kad galėtų studijuoti Niujorko universitete, kur jo teisės fakulteto kursiokais buvo būsimasis Niujorko meras Džeimsas Dž. Vokeris. Po laivybos nelaimės, sukėlusios plaučių uždegimą, Kėris rekonvalescencijos metu parašė pjesę ir su ja tris metus gastroliavo šalyje, užsidirbdamas nemažai pinigų, kurie išgaravo po to, kai jo kita pjesė patyrė nesėkmę. 1911 m. jo draugas Henris B. Valthalas supažindino jį su režisieriumi D. V. Grifitu, kuriam Kėris vėliau sukūrė daugybę filmų. Kėris buvo vedęs du kartus, antrą kartą – su aktore Olive Fuller Golden (dar žinoma kaip Olive Carey), kuri supažindino jį su būsimuoju režisieriumi Džonu Fordu. Kėris įtikino „Universal Studios“ vadovą Karlą Lemlį pasitelkti Fordą kaip režisierių, ir taip gimė partnerystė, trukusi iki draugystės nutrūkimo 1921 m. Tuo metu Kėris tapo vienu populiariausių ankstyvosios kinematografijos vesternų žvaigždžių, kartais taip pat rašydamas ir režisuodamas filmus. 9-ajame dešimtmetyje jis palaipsniui perėjo prie charakterinių vaidmenų ir buvo nominuotas Oskarui už vieną iš jų – Senato pirmininko vaidmenį filme „Ponas Smitas vyksta į Vašingtoną“ (1939). Dar kartą jis dirbo su Fordu filme „Ryklio salos kalinys“ (1936), o kartą pasirodė ir su savo sūnumi, Harriu Kėriu jaunesniuoju, Hauardo Hokso filme „Raudonoji upė“ (1948). Mirė po ilgos kovos su emfizema ir vėžiu. Fordas savo filmo „3 krikštatėviai“ (1948) perdirbinyje pašventino jį „Harui Kėriui – ryškiai ankstyvojo vesternų dangaus žvaigždei“.