Carmelo Bene

Amžius: 64 metai
Gimimo metai: 1937-09-03 - 2002-03-16
Gimimo vieta: Campi Salentina, Lecce, Italia

Karmelo Benės (1937–2002) kino kūrybos karjeras truko nuo 1968 iki 1973 metų – šešerius metus iš ilgo teatro laikotarpio, kuris padarė Benę viena žymiausių XX amžiaus antrosios pusės Italijos avangardo figūrų. Benė pirmą kartą susilaukė dėmesio 1959 metų Romoje pastatydamas prieštaringą Kamiu „Kaligulos“ versiją. Vėlesni jo darbai išlaikė tą patį skandalų aurą, o Benė (kaip ir Pasolinis) greitai susikrovė policinę bylą. Tačiau vėliau Benė liūdėjo dėl savo kūrybos sukeltų kontroversijų, nes jos pritraukdavo publiką, ieškančią šokių ir sujaudinimo, o jis pats daugiau rūpinosi teatro kalbos atradimu iš naujo: scenografijos, gestų, tekstų. Benės atsisukimas į kiną išplėtė tą pačią kūrybinę paiešką. Jo filmus sunku apibendrinti, nes nors jie dažnai kyla iš pasakojimo šaltinių, Benė naudoja tuos šaltinius prieš juos pačius ir kaip atramą savo kritikai prieš reprezentacijos ir interpretacijos slopinančias spąstus. Jo filmai nepaprastai išradingi ir vizualiai pribloškiantys keliais lygmenimis: aktorių vaidybos stilius, įskaitant ekscentriškus judesius, gestus ir grimasas; scenografija, kostiumai ir grimas; montažas; ir kameros naudojimas – stabilūs kadrai reguliariai pertraukiami rankinės kameros darbu, ekstremaliais artimais planais ir kartais barokiniu zumų, kameros judėjimo ant vežimėlio, kranų, sudėtingų panoramų bei išpūstų kameros kampų naudojimu. Jie primena kažką panašaus į Džeko Smito darbus, susietus su eksperimentingu Pasolinio „Teoremos“ ir „Kiaulidės“ laikotarpiu. Viena pastovi Benės kūrybos savybė yra heteroseksualumo satyra. Abi lyties vis banda viena su kita komunikuoti, bet visada tai jiems nepavyksta. Benės darbai nuolatos nušluosto vyriškųjį išdidumą ir siekį dominuoti: jo vyriški personažai būna nevykę ir dažnai isteriški, o moteriški – arba grobuoniški, arba atoki, ir abiem atvejais nesuprantami. Tačiau ši satyra yra tik pati akivaizdžiausia Benės sukilimo prieš konvencijas ir komunikaciją forma. Filmų veiksmuose kasdieniai veiksmai virsta beviltiškai sudėtingais arba nesibaigiančiai pertraukiamais. Jo personažai dažnai baigia žiūrėdami į ekrano užribį ar net į veidrodius su klausimu akyse, lyg jie patys būtų ne tikri už mus, ką mato. Iš tiesų, tapatybė ir, plėtojant mintį, subjektyvumas atrodo sustabdyti kartu su prasme. Kas lieka – tai didinga reginio ir mįslių šventė akims ir ausims: nesibaigianti muzika; murminantys, mikčiojantys tekstai; pernelyg gausūs ir jaudinantys vaizdai. – Deividas Pendletonas